Andreas Grün

Biografija

Kontaktai

Home

---

Plačiau apie mane

Savo iniciatyva mokyklos metais pradėjau lankyti gitaros, vėliau ir fortepijono bei vargonų pa­mokas. Kurį laiką net svarsčiau, kurį instrumentą rinktis būsimoms studijoms pa­grindiniu – gitarą ar vargonus. Tai lėmė anuo­metinė mano gimtojo Pforcheimo miesto muzikinė aplinka, susijusi su iškilia bažnytinės muzikos asmenybe R. Schweizeriu; dainuo­damas jo oratoriniame chore turėjau galimybę pažinti daugelį didžiųjų Vakarų muzikos kūrinių.

Vis dėlto teikiau pirmenybę tylesniam instrumentui – studijavau muzikos peda­gogiką Karls­rūhėje, pasi­rinkdamas gitarą kaip pa­grindinę specialybę; vėliau prisi­dėjo ir muziko­logijos studijos. Įtakingi profesoriai – W. Bruckas (gitara), J. Hübscheris (liutnia), H. Seide­mannas (forte­pijonas), M. Schmidtas (dirigavimas), R. Kelter­bornas (muzikos teorija) ir U. Michelsas (muzikos istorija). Studijas lydėjo daugybė meistri­škumo kursų pas žymius gitaristus bei privačios pamokos pas H.-M. Kochą Hanoveryje. Gavęs Kidžianos Akademijos (Accademia Chigiana) stipendiją, tęsiau mokslus Sienoje (Italija) pas Oscarą Ghiglia’ą. Gitaristo išsi­lavinimą baigiau būdamas Vokietijos akademinių mainų tarnybos (DAAD) stipendininkas Vienoje, Konrado Ragossnigo klasėje. – Kom­pozicijos studijos pas Wolf­gangą Rihmą su­grąžino mane į Karls­rūhę, o vėliau dar vienerius metus kom­poziciją studijavau Bazelyje (Šveicarija) pas savo buvusį dėstytoją Rudolfą Kelter­borną.

Atrodė, kad tuo mano studijų metai ir baigėsi. Tačiau 2008–2009 m., dėl atsi­radusių grojimo su­trikimų, dar kartą gavau esminių impulsų iš žymaus, tuo metu jau per­kopusio aštuonias­dešimt­metį, muzikų fizio­terapeuto Gerrito Onne van de Klas­horsto. Jis man per­teikė gilesnį grojimo technikos supratimą, kuris kai kuriais at­žvilgiais iš esmės skyrėsi nuo tradicinių mokymų.

Mano kompozicinė kūryba – kūriniai solo instrumentams, vokalinė ir kamerinė muzika bei kūriniai chorui ir orkestrui – beveik išimtinai buvo su­kurta ir at­likta 80-aisiais ir 90-aisiais, dėl pa­prastos prie­žasties – gitara visą laiką buvo pa­grindinis mano pra­gyvenimo šaltinis ir todėl užėmė vis didesnę profesinės veiklos dalį.
Kadangi nuo studijų laikų koncertuoju ne tik kaip solistas, bet ir kaip kamerinės muzikos atlikėjas, per daugelį metų teko muzikuoti su puikiais kolegomis, orkestrais ir dirigentais, tiek koncertų salėse, tiek įrašų studijose. Nuo 1994 m. iki 2005 m. ypatingą vietą mano veikloje užėmė Lietuva, kur turėjau galimybę groti su nuo­stabiais muzikantais. Vienas toks bendra­darbiavimas, būtent su M. K. Čiurlionio styginių kvartetu, 2001 m. Šveinfurto tarp­tautiniame kamerinės muzikos konkurse buvo ap­dovanotas antrąja premija – aukščiausias įvertinimas ansambliui su gitara.

Tačiau vien iš koncertinės veiklos nebūsi sotus. Todėl visada dirbu ir pedagoginį darbą – tiek su vaikais ir jaunimu, tiek profesinio rengimo ir tobulinimo srityse. Pradėjau dėstymą Karls­rūhės muzikos akade­mijoje, kur laikinai vedžiau gitaros klasę, po to 2003–2012 m. Man­heimo muzikos akade­mijoje dėsčiau gitaros kursą muzikos peda­gogams, o 2006–2021 m. dirbau Trosingeno muzikos akade­mijoje, kur dėsčiau gitara kaip pa­grindinę specialybę ir kursą „Šiuo­laikinė muzika gitarai“, kurį už­baigdavo mano organi­zuo­jamos „Šiuo­laikinės gitaros muzikos dienos“.

Jau anksčiau rašydavau ir publikuodavau tekstus įvairiomis gitaros temomis, tačiau būtent šis kursas paskatino mano iš­samiausią tyrimą – apie iki tol dingusį pirmąjį H. W. Henzės kūrinį gitarai, 1955 m. parašytą muziką radijo romanui Der sechste Gesang (Šeštoji Giesmė). Man pavyko rasti rankraštį ir 2016 m. atlikti šios muzikos pomirtinę premjerą jos pradiniame drama­turginiame kon­tekste. Mano išsamūs straipsniai šia tema pasirodė įvairiuose muzikos žurnaluose ir su­laukė tarp­tautinio susi­domėjimo.

Tai, kad laikas nuo laiko esu kviečiamas skaityti pranešimus – kaip antai apie Henzės gitaros muziką arba apie mano grojimo technikos sampratą, kurią įtakojo G. O. van de Klas­horsto idėjos ir kurią plačiai aptariau savo 2020 m. išleistoje knygoje Gitarren­technik meistern mit musik­physio­logischem Wissen – man būna gera proga susi­tikti su kolegomis ir pasi­keisti patirtimi.

Nors pastaraisiais metais koncertų kiek sumažėjo, jie – tiek soliniai, tiek kameriniai – vis dar man teikia didelį malonumą.

Didžiuojuosi, kad nemažai mano buvusių mokinių ir studentų šiandien patys yra sėkmingi muzikai, konkursų laureatai ir dėstytojai. O gal jų dar daugės – nes iki šiol vedu privačias pamokas Karls­rūhėje: tiek pra­dedan­tiesiems, tiek tobulėjimo siekian­tiems peda­gogams ir at­likėjams, kuriems mielai padedu per­eiti prie fizio­logiškai pagrįstos technikos – grojimo būdo, iš­vengiančio grojimo su­trikimų, arba, jei reikia, juos įveikiančio.